Gyvulių ūkis

„Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ – įtikinanti, bauginanti ir karti G. Orwello „Gyvulių ūkio“ žinutė, ypač aktuali neramumų bei įtampos kupiname šiandienos pasaulyje. XX a. Britanijoje gimusioje vienoje didžiausių politinių alegorijų taikliai aprašoma, kaip utopijos vizija pavirsta diktatūra, kaip revoliucija, žadėjusi naudą visiems, tampa diktatūra ir išdavyste. Pagrindiniai knygos veikėjai –Anglijos ūkininko gyvuliai, kurie susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą. Šioje G. Orvelo knygoje pasitelkus gyvulinės pasakėčios tradiciją satyrinis ir politinis įtūžis jungiami  su gyvybingu mitinio kūrinio amžinumu.

Nors „Gyvulių ūkis“ tiesiogiai siejamas su Rusijos revoliucija bei stalinizmo įsiviešpatavimu Sovietų Sąjungoje, visgi romane apimamos kur kas platesnės temos. Autorius sumaniai parodo, kaip valdžia pakeičia jos siekiančius žmones, kokią įtaką visuomenei turi propaganda, o kalbos bei faktų iškraipymas leidžia pateisinti tai, kas visiškai prieštarauja idealams. Kūrinys skaitytoją skatina susimąstyti apie galią, laisvę bei lygybę ir žmonių gebėjimą ar negebėjimą atpažinti, kai jais manipuliuojama.

„Pasakojimas apie revoliuciją, pasukusią šunkeliais — ir apie tai, kaip puikiai buvo pateisinamas kiekvienas būsimas jos pradinės doktrinos iškraipymo žingsnis“, — rašė G. Orvelas pratarmėje pirmajam „Gyvulių ūkio“ leidimui 1945 metais. Šį romaną G. Orvelas sukūrė 1943-iųjų pabaigoje, bet knyga galėjo likti neišspausdinta. Dėl to, kad joje buvo įnirtingai puolamas Stalinas, leidėjai vienas po kito atsisakydavo leisti knygą. G. Orvelo paprasta, tragikomiška pasakėčia apie tai, kas nutinka gyvuliams išvijus poną Džonsą ir mėginant tvarkytis ūkyje patiems — neblėstanti pasaulinio garso klasika.

Erikas Artūras Bleras (Georgas Orwelas) gimė 1903 m. Indijoje, kur jo tėvas dirbo valstybės tarnyboje. 1907 m. šeima persikėlė į Angliją. 1917 m. G. Orvelas pradėjo mokytis Itone, kur reguliariai talkino įvairiems koledžo žurnalams. Nuo 1922-ųjų iki 1927-ųjų metų jis tarnavo Indijos imperinėje policijoje Birmoje ir ši patirtis įkvėpė jį prašyti pirmąjį savo romaną „Birmos dienos“ (1934). 

Vėliau lydėjo keleri nepritekliaus metai. Dvejus metus jis gyveno Paryžiuje, paskui grįžo į Angliją, kur sėkmingai dirbo repetitoriumi, mokytoju ir knygyno pardavėju; tuo pačiu metu G. Orvelas rašė recenzijas ir straipsnius į daugybę periodinių leidinių. 1933 m. išleistas romanas „Šuniškas gyvenimas Paryžiuje ir Londone“ (Down and Out in Pans and London). 1936 metais Viktoras Golanzas įgaliojo jį aplankyti Lankašyro bei Jorkšyro rajonus, kur viešpatavo masinis nedarbas, ir dėl čia pamatyto skurdo gimė išraiškinga apybraiža „Kelias į Vigano prieplauką“ (The Road to Wigan Pie, 1957). 

1936-ųjų metų pabaigoje Orvelas išvyko į Ispaniją kovoti už respublikonus ir ten buvo sužeistas. Romanas „Pagarba Katalonijai“ (Homage to Catalonia) – tai pasakojimas apie pilietinį karą. 1938-aisiais ji gydėsi sanatorijoje ir nuo to laiko taip visiškai ir nepasveiko. Šešis mėnesius Orvelas praleido Maroke ir ten parašė apybraižą „Įkvėpti“ (Coming Up for Air). Per Antrąjį pasaulinį karą jis tarnavo Namų sargyboje (Home Guard) ir 1941–1943 m. dirbo BBC korespondentu Tolimųjų Rytų reikalams. Būdamas literatūriniu Tribune redaktoriumi jis sukūrė nuolatinę rubriką, kur buvo spausdinami politiniai ir literatūriniai komentarai, dar rašė straipsnius savaitraščiui Observer, o vėliau laikraščiui Manchester Evening News. Jo unikali politinė alegorija „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm) buvo išleista 1945 m., ir šis romanas drauge su „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four, 1949) atnešė jam pasaulinę šlovę.

Džordžas Orvelas mirė 1950-ųjų sausį Londone. Likus kelioms dienoms iki mirties Desmondas Makartis (Desmond MacCarthy) atsiuntė jam sveikinimo žinutę, kurioje rašė: „Jūs palikote neišdildomą žymę anglų literatūroje... esate vienas iš kelių nemirtingų savo kartos rašytojų“.